BAFES-R-001 nagrinėja, ką išlikę viduramžių rašytiniai šaltiniai, archeologija ir šiuolaikiniai moksliniai tyrimai iš tikrųjų leidžia nustatyti apie ikikrikščioniškas baltų religines tradicijas.
Projektas nepradeda nuo prielaidos, kad lietuviai, prūsai, žemaičiai ir kitos baltų grupės turėjo vieną nekintantį panteoną, vieną žyniją ar vienodą religinę sistemą. Vietoj to klausiama, kur šaltiniai yra stiprūs, kur būtina interpretacija ir kur prasideda vėlesnė rekonstrukcija.
Tyrimo klausimas
Ką išlikę šaltiniai leidžia nustatyti apie ikikrikščioniškas baltų religines tradicijas ir kur eina riba tarp dokumentuoto liudijimo, istorinės interpretacijos, hipotezės, vėlesnio folkloro ir šiuolaikinės rekonstrukcijos?
Apimtis ir metodas
Projektas pirmiausia nagrinėja viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų šaltinius apie lietuvių, prūsų ir kitų baltų religines tradicijas. Pagrindinė rašytinių šaltinių chronologija apima laikotarpį nuo ankstyviausių išlikusių viduramžių liudijimų iki XVII amžiaus.
Vėlesnis folkloras ir etnografinė medžiaga naudojami kaip vėlesnių tradicijų įrodymai ir, kai pagrįsta, kaip lyginamoji medžiaga, tačiau jie automatiškai neperkeliami atgal į viduramžius.
Tyrime lyginamos viduramžių kronikos ir dokumentai, kritiniai leidimai ir rankraščių tyrimai, archeologiniai duomenys, istorinė bei filologinė mokslinė literatūra, taip pat vėlesnis folkloras ir šiuolaikinės rekonstrukcijos, kai jos svarbios tęstinumo klausimams.
Pasikartojantys teiginiai nelaikomi savaime nepriklausomais patvirtinimais. Jei keli tekstai galėjo priklausyti vienas nuo kito arba bendrai rašytinei aplinkai, šis ryšys įvertinamas prieš skaičiuojant įrodymus. Archeologija naudojama kaip nepriklausoma materialinė kontrolė, tačiau materialūs radiniai patys savaime neatskleidžia tikslių su jais susijusių tikėjimų.
Pagrindinės išvados
Politeistinės tradicijos yra gerai pagrįstos, tačiau vienas nekintantis baltų panteonas nėra įrodytas
Ankstyvieji šaltiniai mini kelis dievus arba įvardytas dieviškas ir kulto figūras. Tai suteikia tvirtą pagrindą bent dalį viduramžių baltų religinių tradicijų minimaliąja analitine prasme apibūdinti kaip politeistines.
Tačiau šie šaltiniai tiesiogiai neįrodo vieno bendro baltų panteono, vieningos teologijos ar vienos valstybinės religinės sistemos.
Ankstyvieji lietuvių dievavardžių sąrašai yra svarbūs, bet nėra paruošta hierarchija
Haličo-Voluinės metraštis ir 1262 m. Chronografas išsaugojo svarbius ankstyvus lietuvių religinius vardus. Kritinėje Chronografo tradicijoje randama seka Andaj, Perkūnas, Žvorūna ir Teliavelis, o kelioms figūroms pateikiami paaiškinimai.
Bandymai skirtingus viduramžių sąrašus sujungti į vieną hierarchinį valstybinį panteoną reikalauja papildomų mokslinių tapatinimų. Tokios lygybės kaip Diviriks = Perkūnas, Nunadievis = Andaj ar Medeina = Žvorūna yra hipotezės, o ne tiesioginiai viduramžių tekstų teiginiai.
Perkūnas turi stiprų ankstyvą patvirtinimą keliuose šaltiniuose
Livonijos eiliuotoji kronika lietuviškame kontekste mini Perkune, o Chronografo tradicija pateikia Perkūną su griaustinio paaiškinimu. Tai suteikia tvirtą ankstyvą pagrindą laikyti Perkūną įvardyta lietuvių dieviška arba kulto figūra.
Tačiau tai nenustato jo tikslaus rango vieningame valstybiniame panteone ir neįrodo, kad visi vėlesnio folkloro elementai, siejami su Perkūnu, jau egzistavo XIII amžiuje.
Būrimas burtais yra vienas stipriau pasikartojančių modelių
Keli viduramžių šaltiniai aprašo burtų metimą priimant sprendimus, susijusius su dievais, karu ar būsimais veiksmais, ir tai daroma daugiau nei vienos baltų grupės kontekste. Duomenys leidžia kalbėti apie būrimo burtais praktiką keliose grupėse, bet ne apie vieną standartizuotą visų baltų instituciją.
Specializuoti ritualų atlikėjai tikėtini, centralizuota žynija neįrodyta
Kristburgo sutartyje laidotuvių kontekste minimi Tulissones ir Ligaschones. Livonijos eiliuotojoje kronikoje aprašomas kitas specializuotas ritualų atlikėjas, susijęs su būrimu ir ritualiniu veiksmu.
Kartu šie liudijimai pagrindžia ritualinę specializaciją, tačiau neįrodo vienos paveldimos žynių kastos ar centralizuotos baltų religinės hierarchijos.
Šventos gamtinės vietos turi reikšmingą istorinį pagrindą
Rašytiniai šaltiniai ir tarpdisciplininiai tyrimai pagrindžia šventų miškų, laukų, vandenų ir kitų vietų svarbą dalyje Baltijos regiono. Vis dėlto šiuolaikinė vieta negali būti paskelbta ikikrikščioniška šventviete vien pagal įtaigų vietovardį, vėlyvą legendą ar pavienį archeologinį radinį. Kiekvienai vietai reikalingas atskiras istorinis ir archeologinis vertinimas.
Laidojimo medžiaga turi nepriklausomą archeologinį pagrindą
Archeologiniai tyrimai Prūsijos ir Sembos medžiagoje dokumentuoja žmonių palaidojimų ar kremacijų derinius su arkliais, ginklais ir žirgų aprangos dalimis. Tai nepriklausomai patvirtina svarbius materialius elementus, minimus viduramžių tekstuose.
Tačiau tiksli religinė šių objektų reikšmė yra atskiras klausimas ir negali būti nustatoma vien iš archeologijos.
Ritualinis arklių naudojimas yra gerai pagrįstas kaip reiškinys
Rašytiniai ir archeologiniai duomenys leidžia kalbėti apie ritualinį ir aukojamąjį arklių naudojimą dalyje Baltijos regiono. Tačiau jie neįrodo vienos bendros ceremonijos, vienodo tikslo, gavėjo ar procedūros visoms baltų grupėms.
Viduramžių kronikos aprašo įvykdytus ritualinius belaisvių nužudymus, tačiau jų dažnis nežinomas
Keliuose viduramžių pasakojimuose belaisviai realiai nužudomi ritualiniame kontekste, kai kur aiškiai pateikiant tai kaip auką dievams. Tai daro tokių praktikų istorinį egzistavimą kai kuriuose baltų kontekstuose tikėtiną.
Išlikę šaltiniai neleidžia nustatyti, kiek tokie atvejai buvo dažni, visuotiniai ar socialiai norminiai.
Didesnio neapibrėžtumo sritys
Curche
Kristburgo sutartyje Curche minimas kasmetiniame kulte po derliaus nuėmimo. Įprastas apibūdinimas „derliaus dievas“ ar „vaisingumo dievas“ yra interpretacija, o ne pažodinis sutarties teiginys. Tiksli funkcija ir etimologija lieka atviri klausimai.
Teliavelis
Teliavelis yra anksti paliudytas vardas dviejuose XIII amžiaus tekstiniuose korpusuose. Chronografas jį aprašo kaip kalvį, nukalusį Saulę ir iškėlusį arba įmetusį ją į dangų. Pats pasakojimas tikrai yra tekstinėje tradicijoje, tačiau jo istorinė kilmė diskutuojama. Siūlyta ir knyginės medžiagos, įskaitant biblinę Tubal-Kaino tradiciją, įtaka.
Romow / Criwe
Petro Dusburgiečio pasakojimas apie Romow ir Criwe tapo labai įtakingas vėlesnėse baltų religijos rekonstrukcijose. Projektas nelaiko šio teksto įrodymu, kad egzistavo visus baltus apimanti centralizuota „bažnyčia“ ar pagoniškas popiežiaus atitikmuo. Siauresnis istorinis branduolys, susijęs su svarbia šventa ar susirinkimų vieta ir įtakingu religiniu autoritetu, išlieka galimas, bet neįrodytas.
Ribotumai ir atviri klausimai
- Kokia tiksliai buvo Curche funkcija ir etimologija?
- Ar Diviriks buvo kitas Perkūno vardas, ar atskira figūra?
- Kaip istoriškai aiškinti Teliavelio kalvio ir Saulės pasakojimą?
- Kiek Haličo-Voluinės metraštis ir 1262 m. Chronografas yra nepriklausomi lietuvių religijos liudytojai?
- Ar Romow / Criwe pasakojime slypi istorinė institucija, užmaskuota krikščioniška institucine kalba?
- Kiek dažni buvo ritualiniai belaisvių nužudymai ir kokiuose regionuose ar aplinkybėse?
- Kiek galima lyginti skirtingų baltų regionų duomenis nepaverčiant vietinių praktikų visuotiniu baltų modeliu?
- Kurios vėlesnio folkloro tradicijos iš tiesų išlaiko senesnę medžiagą ir kaip galima parodyti tęstinumą per kelis šimtmečius?
Šių neaiškumų viešinimas yra tyrimo metodo dalis. Projektas sąmoningai skiria tai, ką įrodymai stipriai pagrindžia, nuo to, kas lieka neišspręsta.
Publikacija
Pirmoji reikšminga BAFES-R-001 publikacija yra BAFES Research Note 01: „Ką ankstyvieji šaltiniai iš tikrųjų leidžia pasakyti apie ikikrikščionišką baltų religiją“.
Šaltiniai ir tolesnis skaitymas
- Preußisches Urkundenbuch, t. I/1, Nr. 218: 1249 m. Kristburgo sutartis.
- Henrikas Latvis, Heinrici Chronicon Livoniae.
- Livländische Reimchronik, red. Leo Meyer, 1876.
- Peter of Dusburg, Chronica terrae Prussiae, 1326.
- Polnoe sobranie russkikh letopisei, t. II, 2 leid., 1908, įskaitant Haličo-Voluinės metraštį.
- Norbertas Vėlius, red., Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. I, 1996.
- Ilja Lemeškin, Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas, 2009.
- Stephen C. Rowell, Lithuania Ascending, 1994.
- Nijolė Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas, 1996.
- Vykintas Vaitkevičius, Alkai: baltų šventviečių studija, 2003.
- Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija, 2004.
- Darius Baronas ir Stephen C. Rowell, The Conversion of Lithuania, 2015.
- Francis Young, Pre-Christian Baltic Religion and Belief, 2025.
Visas Source Register, Claim Matrix, tyrimo žurnalai, šaltinių dosjė ir vidiniai analitiniai įrašai lieka BAFES tyrimų archyvo dalimi ir nėra viešos svetainės turinys.